Žinios už garso

Kodėl 440? Ir kodėl ne?

Kad orkestras skambėtų darniai, visi susitaria dėl atskaitos tono — kamertono. Šiandien jis yra 440 hercų. Tai ne gamtos konstanta, o susitarimas: nuspręstas 1939 m. tarptautinėje konferencijoje Londone, 1955 m. ISO priėmė kaip rekomendaciją, o 1975 m. įtvirtintas kaip standartas ISO 16.

432 Hz yra kamertonas, kuriuo iš anksto nustatytas Radio 432. Jis yra maždaug 32 centais žemesnis už kamertoną 440 Hz — beveik trečdaliu pustonio. Visi tonai dėl to tolygiai nusileidžia; muzika lieka ta pati, tik šiek tiek žemesnė.

Būtent tai ir yra išmatuojama: garso aukštis, skirtumas centais, koeficientas 54/55. Viskas kita — šilčiau, apvaliau, maloniau — yra priskyrimas ir subjektyvus klausos pojūtis. Radio 432 nieko iš to neteigia, o leidžia pačiam palyginti: perjunk, įsiklausyk, nuspręsk.

Matavimo ribos

Ne kiekvieną muziką galima išmatuoti vienodai gerai

Matuojamas garsas, kuris pasiekia tave — tai matavimas, ne nepaklystama tiesa.

Klasikinėje muzikoje dažnai sudėta daug instrumentų vienas ant kito, be to, prisideda koncertų salės aidas — todėl atskiri garso aukščiai susilieja labiau nei tuomet, kai skamba tik vienas balsas ar instrumentas. Techno ir panašioje elektroninėje muzikoje daug kas sąmoningai yra labai žemai (bosai) arba labai aukštai (lėkštės, triukšmas) ir taip patenka už ribų, kuriose galima aiškiai nustatyti garso aukštį.

Kai kurie įrašai istoriškai nebuvo įrašyti tiksliai 440 Hz dažniu, arba jų garso aukštis šiek tiek pasislinko dėl juostos greičio ir vėlesnio skaitmeninimo — tai žinoma apie „The Beatles“ įrašus. Tokiu atveju Radio 432 sąžiningai išmatuoja tai, kas iš tikrųjų yra įraše, net jei tai nėra tikėtina reikšmė.

Pavienis balsas ar pavienis instrumentas: rodyklė stovi ramiai — aukštį gerai galima nustatyti.

Daug instrumentų vienas ant kito arba labai žemi / aukšti garsai: rodyklė svyruoja — aukštį galima nustatyti tik nepatikimai.

Gilintis